Kristaus Kūno stalas

42. Žodžio stalas natūraliai šliejasi prie eucharistinės Duonos stalo ir rengia bendruomenę išgyventi įvairialypius pastarojo matmenis, sekmadienio Eucharistijoje įgyjančius ypatingą iškilmingumą. Per šventinį atspalvį, būdingą visos bendruomenės susibūrimui „Viešpaties dieną”, Eucharistija aiškiau negu kitomis dienomis atsiskleidžia kaip didysis „dėkojimas”, kurį Bažnyčia, kupina Šventosios Dvasios, kreipia į Tėvą, susivienydama su Kristumi ir tapdama visos žmonijos balsu. Savaitiniu ritmu esame akinami su dėkingumu prisiminti praėjusių dienų įvykius, iš naujo apmąstyti juos Dievo šviesoje ir padėkoti jam už nesuskaičiuojamas dovanas šlovinant jį per Kristų, su Kristumi ir Kristuje, Šventosios Dvasios vienybėje. Taip krikščionių bendruomenė atnaujina savo suvokimą, jog visa sukurta per Kristų (plg. Kol 1, 16; Jn 1, 3) ir jame, kuris atėjo kaip tarnas dalytis mūsų žmogiškąja egzistencija bei ją atpirkti, visa iš naujo suvienyti (plg. Ef 1, 10), kad būtų paaukota Dievui Tėvui, iš kurio visa kyla bei gauna savo gyvybę. Galiausiai savuoju „Amen” pritardama eucharistinei doksologijai, Dievo tauta tikėjimu bei viltimi atsigręžia į eschatologinį laiką, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui, <…> kad Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15, 24. 28).