43. Šis judėjimas „aukštyn” glūdi kiekviename Eucharistijos šventime, darydamas jį džiaugsmingu, padėkos bei vilties kupinu įvykiu, tačiau ypač išryškėja per sekmadienio Mišias dėl jų ypatingo sąryšio su Prisikėlimo atminimu. Kita vertus, šis „eucharistinis” džiaugsmas, keliantis „aukštyn širdis”, yra judėjimo „žemyn”, kurį Dievas atliko ateidamas tarp mūsų ir kuris visam laikui tapo Eucharistijos kaip Aukos esminis elementas, vaisius, kenosis – tai yra savęs apiplėšimo, per kurį Kristus „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 8), – slėpinio iškiliausia apraiška bei šventimas.

Mišios iš tikrųjų yra gyvas aukos ant kryžiaus sudabartinimas. Duonos ir vyno pavidalais, ant kurių maldaujama išlieti Šventąją Dvasią, unikaliai veikiančią per konsekracijos žodžius, Kristus atnašauja save Tėvui tuo pačiu aukojimo aktu, kuriuo jis save atidavė ant kryžiaus: „Toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra ir nekruvinu būdu aukojamas tas pats Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus” (⁷⁰). Su savo auka Kristus suvienija Bažnyčios auką: „Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę” (⁷¹). Šis visos bendruomenės dalyvavimas Kristaus aukoje ypač akivaizdus per sekmadienio susirinkimą, teikiantį galimybę prie altoriaus atnešti praėjusią savaitę su visais jos žmogiškais sunkumais.