Nuo Mišių prie „išsiuntimo”

45. Priimdami gyvybės Duoną, Kristaus mokiniai rengiasi Prisikėlusiojo ir jo Dvasios galia imtis užduočių, laukiančių jų įprastiniame gyvenime. Juk tikinčiajam, supratusiam to, kas atlikta, prasmę, Eucharistijos šventimas negali baigtis sulig bažnyčios durų slenksčiu. Kaip ir pirmieji Prisikėlimo liudytojai, krikščionys, kurie kiekvieną sekmadienį sukviečiami išgyventi bei išpažinti Prisikėlusiojo buvimą, yra pašaukti tapti tikėjimo skelbėjais bei liudytojais kasdieniame gyvenime. Šiuo požiūriu reikėtų iš naujo atrasti bei deramiau įvertinti maldą po Komunijos ir Mišių pabaigą – palaiminimą ir atsisveikinimą, – kad visi Eucharistijos dalyviai giliau įsisąmonintų jiems patikėtą atsakomybę. Susirinkimui išsiskirsčius, mokinys grįžta į savo įprastinę aplinką įpareigotas paversti visą savo gyvenimą dovana, dvasine, Dievui patinkančia auka (plg. Rom 12, 1). Jis jaučiasi skolingas broliams tai, ką gavo per Eucharistijos šventimą, panašiai kaip mokiniai iš Emauso: pažinę prisikėlusį Kristų, kai šis laužė duoną (plg. Lk 24, 30–32), jie pajuto poreikį nedelsiant grįžti pas savo brolius ir pasidalyti su jais susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu (plg. Lk 24, 33–35).