Priesakas švęsti sekmadienį

46. Kadangi Eucharistija yra sekmadienio šerdis, suprantama, kodėl vyskupai nuo pat pirmojo šimtmečio nepaliaujamai primindavo savo tikintiesiems būtinybę dalyvauti liturginiame susirinkime. „Viešpaties dieną palikite viską, – raginama, pavyzdžiui, trečiojo šimtmečio traktate Didascalia apostolorum, – ir uoliai lėkite į savo susirinkimą, nes juo jūs šlovinate Dievą. Priešingu atveju, kaip galėtų pasiteisinti Dievui tie, kurie Viešpaties dieną nesirenka klausytis gyvybės žodžio ir maitintis negendančiu dieviškuoju maistu?” (⁷⁵) Vyskupų raginimas paprastai rasdavo tikinčiųjų širdyse tvirtą pritarimą. Nors ir būta laikų bei situacijų, kai ši pareiga būdavo atliekama ne taip karštai, niekada nevalia užmiršti tikro heroizmo, kurį, kaip galima konstatuoti, nuo Bažnyčios pirmųjų šimtmečių iki mūsų dienų yra parodę kunigai ir tikintieji, vykdydami šią pareigą įvairiomis pavojaus bei suvaržytos laisvės aplinkybėmis.

Savo pirmojoje apologijoje, skirtoje imperatoriui Antoninui ir senatui, šv. Justinas su pasididžiavimu aprašė krikščioniškąją sekmadienio susirinkimų, suburiančių miesto ir kaimo krikščionis vienoje vietoje, praktiką (⁷⁶). Dioklecijano persekiojimo laikais, kai krikščionių susirinkimai buvo itin griežtai draudžiami, daugelis turėjo pakankamai drąsos pasipriešinti imperatoriaus ediktui ir verčiau sutikdavo mirti negu praleisti sekmadienio Eucharistiją. Tokie, pavyzdžiui, buvo kankiniai iš Abitanos Africa proconsularis provincijoje; į kaltinimus jie atsakė šiais žodžiais: „Be jokios baimės šventėme Viešpaties vakarienę, nes jos nevalia atidėti; toks mūsų įstatymas”; „be Viešpaties vakarienės negalime gyventi”. O viena iš kankinių pripažino: „Taip, ėjau į susirinkimą ir su savo broliais švenčiau Viešpaties vakarienę, nes esu krikščionė” (⁷⁷).