47. Bažnyčia niekada nesiliovė reiškusi šią sąžinės pareigą, pagrįstą vidiniu poreikiu, kurį taip stipriai juto pirmųjų šimtmečių krikščionys, nors iš pradžių ir nemanė, kad tai būtina nustatyti kaip įsaką. Tiktai vėliau, susidūrusi su kai kurių krikščionių drungnumu ar aplaidumu, ji buvo priversta aiškiai išreikšti pareigą dalyvauti sekmadienio Mišiose. Dažniausiai tai daryti buvo raginama, tačiau kartais tekdavo priimti nedviprasmiškus bažnytinės teisės potvarkius. Tokia praktika pastebima įvairiuose vietiniuose susirinkimuose nuo ketvirtojo šimtmečio (pavyzdžiui, 300 metais įvykęs Elvyros sinodas kalba ne apie pareigą, bet apie bausmes tris kartus praleidus sekmadienio Mišias) (⁷⁸) ir ypač nuo šeštojo šimtmečio (pavyzdžiui, 506 metais įvykusiame Agdės sinode) (⁷⁹). Šie vietinių sinodų dekretai natūraliai ugdė visuotinį paprotį, turintį įpareigojantį pobūdį (⁸⁰).

1917 metų Kanonų teisės kodekse šiai tradicijai pirmą kartą buvo suteikta visuotinio įstatymo forma (⁸¹). Dabartiniame kodekse tai patvirtinama nurodant, kad „sekmadienį ir kitomis švenčių dienomis tikintieji įpareigoti dalyvauti Mišiose” (⁸²). Toks įstatymas paprastai laikomas rimtu įpareigojimu; tai taip pat moko Katalikų Bažnyčios katekizmas (⁸³) ir, turint galvoje, koks reikšmingas krikščionių gyvenimui yra sekmadienis, nesunku suprasti kodėl.