49. Kadangi tikintieji privalo dalyvauti Mišiose, nebent jie negalėtų to padaryti dėl rimtos priežasties, vyskupai atitinkamai įpareigoti išties visiems sudaryti galimybę įvykdyti priesaką. Į tai orientuoti Bažnyčios teisės potvarkiai, pavyzdžiui, kunigui suteikta galia, prieš tai gavus vyskupijos vyskupo leidimą, sekmadieniais ir privalomų švenčių dienomis celebruoti daugiau negu vienerias Mišias (⁸⁵), įsteigtos vakaro Mišios (⁸⁶) ir galiausiai duotas nurodymas, kad laikas, tinkamas sekmadienio pareigai atlikti, prasideda jau šeštadienio vakare, sulig pirmaisiais sekmadienio mišparais (⁸⁷). Juk liturgijos požiūriu šventės diena tikrai prasideda šiais mišparais (⁸⁸). Tad liturgija Mišių, kurios kartais vadinamos „išvakarių Mišiomis”, tačiau iš tikrųjų kiekvienu požiūriu yra „šventadienio Mišios”, yra tokia pati kaip sekmadienio, įpareigojanti celebrantą sakyti homiliją ir su tikinčiaisiais kalbėti visuotinę maldą.

Vyskupams, be to, privalu priminti tikintiesiems, kad jie, sekmadienį išvykę iš savo pastovios gyvenamosios vietos, pasirūpintų dalyvauti Mišiose ten, kur yra atsidūrę, savo asmeniniu liudijimu praturtindami atitinkamą vietinę bendruomenę. Kita vertus, šios bendruomenės turėtų šiltai sutikti iš kitur atvykstančius brolius ir seseris, ypač vietovėse, pritraukiančiose daug turistų bei piligrimų, dėl kurių neretai būtinos ypatingos religinės pagalbos iniciatyvos (⁸⁹).