Kiti krikščioniškojo sekmadienio aspektai

52. Nors dalyvavimas Eucharistijoje yra sekmadienio šerdis, būtų ribota vien dėl to jį „pašventinti”. Juk Viešpaties diena teisingai išgyvenama tik tada, kai ją visą ženklina dėkingas bei aktyvus Dievo darbų atminimas. Kiekvieną Kristaus mokinį tai įpareigoja ir kitiems, už liturginio vyksmo ribų išgyvenamiems dienos momentams – šeimos gyvenimui, socialiniams santykiams, poilsio bei atsipalaidavimo laikotarpiams – suteikti pobūdį, kuris padėtų Prisikėlusiojo ramybei bei džiaugsmui išnirti įprastinio gyvenimo audinyje. Pavyzdžiui, ramesnis tėvų ir vaikų buvimas kartu galėtų būti proga ne tik įsiklausyti vienam į kitą, bet ir drauge patirti ugdomųjų išgyvenimų bei didesnio vidinio susikaupimo akimirksnių. Kodėl gi pasauliečių gyvenime, jei įmanoma, nenumatyti ypatingų maldos laikotarpių – ypač, pavyzdžiui, mišparų šventimo – arba katechezei skirtų susitikimų, kurie, rengiami sekmadienio išvakarėse ar sekmadienį po pietų, padėtų pasirengti tikrajai Eucharistijos dovanai ir ją papildytų?

Šis gana tradicinis „sekmadienio pašventinimo” būdas galbūt daugeliui žmonių tapo sunkiau įgyvendinamas; tačiau Bažnyčia išreiškia savo tikėjimą Prisikėlusiojo jėga bei Šventosios Dvasios galia šiandien labiau negu kada nors anksčiau parodydama, jog ji tikėjimo srityje nesitenkina minimalia ar vidutiniška pasiūla, bet padeda krikščionims atlikti tai, kas yra tobuliausia bei labiausiai patinka Viešpačiui. Tačiau apskritai, nepaisant sunkumų, netrūksta ir teigiamų bei viltingų ženklų. Daugelyje Bažnyčios sričių vėl juntamas – tai Dvasios dovana – poreikis melstis įvairiausiais būdais.Vėl prisimintos tokios senos pamaldumo formos kaip piligriminė kelionė, ir tikintieji neretai pasinaudoja sekmadienio poilsiu, kad aplankytų šventoves ir, galbūt net su visa šeima, išgyventų ten keletą intensyvios tikėjimo patirties valandų. Tai malonės valandos; jas reikia skatinti tinkama evangelizacija ir teikti joms kryptį, vadovaujantis autentiška pastoracine išmintimi.