58. Tačiau tarp krikščioniškojo džiaugsmo ir autentiškų žmogiškų džiaugsmų nėra jokios priešpriešos. Priešingai, pastaruosius sukelia ir galiausiai grindžia džiaugsmas dėl išaukštinto Kristaus (plg. Apd 2, 24–31), kuris yra žmogaus pagal Dievo planą tobulas paveikslas ir apreiškimas. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI apaštališkajame laiške apie krikščioniškąjį džiaugsmą rašė, jog „krikščioniškasis džiaugsmas savo esme yra vidinis dalyvavimas slėpiningame, sykiu dieviškajame ir žmogiškajame džiaugsme, kuris randamas išaukštinto Viešpaties Jėzaus Kristaus širdyje” (¹⁰⁴). Tas pats popiežius, užbaigdamas savo laišką, ragino Bažnyčią Viešpaties dieną, kiek leidžia jėgos, liudyti džiaugsmą, kurį apaštalai išgyveno Velykų vakarą, išvydę Viešpatį. Todėl jis akino vyskupus atkakliai reikalauti „ištikimo ir džiugaus tikinčiųjų dalyvavimo sekmadienio Eucharistijoje. Kaip gali jie nepaisyti šio susitikimo, šio pokylio, kurį mums savo meilėje rengia Kristus? Tegu mūsų dalyvavimas jame kiekvienąkart bus kuo oresnis bei šventiškesnis! Juk ne kas kitas, o Kristus, nukryžiuotas ir prisikėlęs, ateina tarp savo mokinių, kad juos kartu nusivestų į savo Prisikėlimo atnaujinimą. Tai meilės sandoros tarp Dievo ir jo tautos viršūnė čia, žemėje, krikščioniškojo džiaugsmo ir pasirengimo amžinajai šventei ženklas ir šaltinis” (¹⁰⁵). Šioje tikėjimo perspektyvoje krikščioniškasis sekmadienis yra tikroji „šventė”, Dievo žmogui dovanota diena, kad jis galutinai subręstų žmogiškai bei dvasiškai.