60. Remiantis tokiu požiūriu, galima išsaugoti visą biblinę teologiją apie „šabą”, nepakenkiant sekmadienio krikščioniškam pobūdžiui. Ši teologija vis iš naujo ir niekad neblėstant nuostabai grąžina mus į slėpiningą pradžią, kai amžinasis Dievo žodis laisvu meilės sprendimu iš nieko kūrė pasaulį. Kūrimo darbai buvo užantspauduoti palaiminimu bei pašventinimu dienos, kurią Dievas ilsėjosi „nuo visų kūrimo darbų” (Pr 2, 3). Ši Dievo poilsio diena teikia prasmę laikui, kuris, esant savaičių sekai, ne tik tampa chronologiškai ritmingas, bet ir įgyja, taip sakant, teologinį skambesį. Juk nuolatinis šabo sugrįžimas šalina grėsmę, kad laikas užsisklęs savyje, nes, priimdamas Dievą ir jo kairoi – tai yra jo malonės bei išganomųjų įsikišimų momentus, – laikas lieka atviras amžinybės horizontui.