61. Šabas, Dievo palaiminta ir šventa padaryta septintoji diena, suskliaudžianti visus kūrybos darbus, yra tiesiogiai susijęs su šeštosios dienos darbais, kai Dievas „pagal savo paveikslą” sukūrė žmogų (plg. Pr 1, 26). Ši kuo glaudžiausia sąsaja tarp „Dievo dienos” ir „žmogaus dienos” neišsprūdo iš akių Bažnyčios tėvams apmąstant Kūrimo pasakojimą. Ambraziejus šiuo klausimu sako: „Tad dėkui Viešpačiui, mūsų Dievui, sukūrusiam kūrinį, kur galėjo pailsėti. Jis sukūrė dangų, tačiau neperskaitau, kad jis ten būtų ilsėjęsis; jis sukūrė žvaigždes, mėnulį, saulę, ir dabar neperskaitau, kad jis ten ilsėjęsis. Tačiau skaitau, kad jis sukūrė žmogų ir tada ilsėjosi radęs jame tą, kuriam galėjo atleisti nuodėmes” (¹⁰⁶). Taigi „Dievo diena” visam laikui liks tiesiogiai susieta su „žmogaus diena”. Kai Dievo įsakas reikalauja: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną” (Iš 20, 8), tai poilsis, nustatytas jo pašventintai dienai pagerbti, tikrai nėra žmogui slegianti našta, bet, priešingai, padeda jam suvokti savo gyvybiškai svarbią bei išlaisvinančią jo priklausomybę nuo Kūrėjo ir sykiu pašaukimą bendradarbiauti jo kūryboje bei priimti jo malonę. Gerbdamas Dievo „poilsį”, žmogus visiškai atranda pats save. Tad Viešpaties diena atsiskleidžia kaip diena, iš esmės paženklinta dieviškojo palaiminimo (plg. Pr 2, 3), kuris ją, kaip gyvūnus bei žmones (plg. Pr 1, 22. 28), apdovanoja savotišku „vaisingumu”. Šis „vaisingumas” ypač pasireiškia tuo, kad šabas gaivina ir tam tikra prasme „daugina” patį laiką, gyvojo Dievo atminimu didindamas žmogaus gyvenimo džiaugsmą bei troškimą skatinti ir perduoti gyvybę.