62. Tad krikščionis turėtų neužmiršti, kad tikrieji įpareigojimo švęsti „Viešpaties dieną” motyvai tebegalioja, nors žydų šabo nuostatai, pranokti sekmadienio „vykdymo”, jam ir nustojo galios. Šiuos motyvus, iškilmingai įtrauktus į Dekalogą, privalu iš naujo perskaityti atsižvelgiant į sekmadienio teologiją bei dvasingumą: „Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip Viešpats, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis, kaip tu. Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną” (Įst 5, 12–20). Šabo laikymasis čia artimai susietas su išlaisvinimo darbais, Dievo atliktais savo tautos labui.