Poilsio diena

64. Keletą šimtmečių krikščionys išgyvendavo sekmadienį vien kaip garbinimo dieną, neturėdami galimybių susieti su ja reikšmingo šabo poilsio. Tiktai ketvirtajame šimtmetyje Romos imperijos įstatymais buvo pripažintas savaitės ritmas ir nustatyta, kad teisėjai, miestų gyventojai ir įvairios amatininkų korporacijos gali nutraukti darbą „saulės dieną” (¹⁰⁷). Krikščionys džiūgavo, kad buvo pašalintos kliūtys, dėl kurių Viešpaties dienos laikymasis kartais virsdavo herojišku žygdarbiu. Dabar jie galėdavo netrukdomi pasišvęsti bendrai maldai (¹⁰⁸).

Taigi būtų klaidinga savaitės ritmą pripažįstančius įstatymus laikyti Bažnyčiai bereikšmiu istorijos faktu, kurio ji galėtų paprasčiausiai atsisakyti. Net žlugus imperijai, Susirinkimai niekada nesiliovė stengęsi išsaugoti nuostatus, susijusius su sekmadienio poilsiu. Šalyse, kur krikščionys sudaro mažumą ir kalendoriuje numatyti šventadieniai neatitinka sekmadienio, sekmadienis, nepaisant visko, visada lieka Viešpaties diena, kurią tikintieji buriasi į eucharistinį susirinkimą. Tačiau tam prireikia nemažų pastangų. Krikščionims yra nenormalu, kai sekmadienis, šventės ir džiaugsmo diena, nėra sykiu poilsio diena, ir jiems sunku „pašventinti” sekmadienį neturint pakankamai laisvalaikio.