66. Galiausiai iš akių nevalia išleisti, kad ir mūsų laikais darbas daugeliui yra sunki vergija – dėl apverktinų darbo sąlygų bei primestų ilgų darbo valandų, ypač skurdžiausiuose pasaulio kraštuose, arba dėl to, kad net ekonomiškai labai išsivysčiusiose visuomenėse būna pernelyg daug neteisingumo bei žmogaus išnaudojimo. Bažnyčia, šimtmečiais leidusi sekmadienio poilsį apibrėžiančius įstatymus (¹⁰⁹), galvoje pirmiausia turėdavo vergų ir darbininkų darbą ne dėl to, kad šis darbas būtų buvęs mažiau garbingas, palyginti su dvasiniais sekmadieninės praktikos reikalavimais, bet veikiau dėl to, kad šią sritį reikėdavo labiau sureguliuoti norint palengvinti jos naštą bei visiems sudaryti galimybę pašventinti sekmadienį. Vadovaudamasis tokia dvasia, mano pirmtakas Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum apibūdino sekmadienio poilsį kaip darbininko teisę, kurią privalo garantuoti valstybė (¹¹⁰).

Mūsų dienomis irgi išlieka pareiga stengtis, kad visi galėtų patirti laisvę, poilsį bei atsipalaidavimą, reikalaujamus žmogaus orumo, artimai susijusio su religiniais, šeimos, kultūriniais ir tarpžmogiškais poreikiais, kuriuos vargiai įmanoma patenkinti nenustačius per savaitę bent vienos dienos, leidžiančios pasimėgauti galimybe kartu ilsėtis ir švęsti. Tokia darbininko teisė į poilsį, žinoma, kaip prielaidą numato jo teisę į darbą, ir, svarstydami problemas, susijusias su krikščioniškąja sekmadienio samprata, negalime neatsižvelgti į sunkią padėtį daugybės vyrų bei moterų, dėl darbo vietų stokos priverstų neveikliai praleisti ir darbo dienas.