67. Sekmadienio poilsis leidžia kasdienius
rūpesčius bei užduotis vėl įskliausti į jiems
būdingą matmenį: materialūs daiktai, dėl kurių
taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasios
vertybėms; susitikimų bei ramesnių pokalbių metu vėl
išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį
veidą. Net gamtos grožybes – dažnai sužalotas troškimo
valdyti, galiausiai atsigręžiančio prieš patį
žmogų, – galima iš naujo atrasti bei intensyviai jomis
mėgautis. Kaip diena, kurią žmogus sudaro taiką su Dievu,
savimi bei kitais, sekmadienis šitaip virsta kvietimu žmogui
atnaujintu žvilgsniu aprėpti gamtos stebuklus bei leistis būti
pagaunamam tos nepaprastos ir slėpiningos harmonijos, apie kurią
šv. Ambraziejus sakė: ji „nepažeidžiamu sutarimo bei
meilės dėsnu” į „vienybės ir taikos ryšį” vienija
įvairius kosmoso elementus (111). Tada žmogus, pasak
apaštalo, ima geriau suvokti, kad „kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras,
ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – juk visa tai
pašventinama Dievo žodžiu ir malda!” (1 Tim 4, 4–5) Taigi, jei
žmogus po šešių darbo dienų – daugeliui, tiesą
sakant, po penkių – nori laiko atsipalaiduoti bei skirti daugiau
dėmesio kitiems savo gyvenimo aspektams, tai šitai atitinka jo
autentišką poreikį, visiškai derantį su evangelinės
naujienos perspektyva. Tačiau tikinčiajam privalu tenkinti
šį poreikį nedarant žalos savo asmeninio bei bendruomeninio
tikėjimo, parodomo Viešpaties dienos šventimu bei
pašventinimu, svarbioms raiškos formoms.
Todėl natūralu, jog krikščionys siekia, kad ir ypatingomis
mūsų laikų aplinkybėmis civilinė įstatymų
leidyba atsižvelgtų į jų pareigą pašventinti
sekmadienį. Bet kuriuo atveju jų sąžinė
įpareigoja taip organizuoti sekmadienio poilsį, kad būtų
įmanoma dalyvauti Eucharistijoje, susilaikant nuo tokios veiklos bei
darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio pašventinimu, jam
būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu poilsiu
(112).
|