70. Nuo apaštalų laikų sekmadienio susibūrimas krikščionims išties būdavo broliško dalijimosi su didžiausiais vargšais akimirka. „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas” (1 Kor 16, 2). Čia kalbama apie Pauliaus paakintą rinkliavą neturtingoms Judėjos bendruomenėms. Per Eucharistijos šventimą sekmadienį krikščionio širdis atsiveria Bažnyčios matmenims. Tačiau apaštalo raginimą reikėtų suprasti daug giliau: jam svetima mintis skatinti siaurą „aukos davimo” mąstyseną, jis, priešingai, apeliuoja į reiklią „dalijimosi kultūrą”, kuri būtų ne tik gyva tarp pačios bendruomenės narių, bet ir įgyvendinama visos visuomenės atžvilgiu (¹¹⁴). Dėmesingiau negu kada nors anksčiau turėtume įsiklausyti į griežtus įspėjimus, kuriuos jis adresuoja Korinto bendruomenei, prasikaltusiai tuo, kad pažemino vargšus per brolišką agapę, kuri lydėjo Viešpaties vakarienę. „Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius?” (1 Kor 11, 20–22) Nemažiau griežti yra Jokūbo žodžiai: „Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs ir sakote: ‘Atsisėsk čia patogiai’, o vargdieniui tariate: ‘Pastovėk ten’, arba: ‘Sėskis prie mano kojų’. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai?” (2, 2–4)