1. Viešpaties diena – taip nuo apaštalų laikų vadinamas sekmadienis (¹) – Bažnyčios istorijoje visada buvo labai gerbiama dėl jos artimo ryšio su krikščioniškojo slėpinio tikruoju branduoliu. Juk savaitės ritme sekmadienis primena Kristaus prisikėlimo dieną. Tai savaitės Velykos, diena, kai švenčiama Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (plg. 2 Kor 5, 17). Tai diena, kai dėkinga adoracija prisimenama pirmoji pasaulio diena ir veiklia viltimi žvelgiama į „paskutiniąją dieną”, kurią Kristus šlovingai sugrįš (plg. Apd 1, 11; 1 Tes 4, 13 – 17) ir visa padarys nauja (plg. Apr 21, 5).

Todėl sekmadieniui apibūdinti gerai tinka džiaugsmingas psalmininko šūksnis: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime” (Ps 118, 24). Šį kvietimą džiaugtis, atkartojamą Velykų liturgijos, ženklina nuostaba, kuri buvo apėmusi moteris, dalyvavusias Kristaus nukryžiavime, kai jos, „labai anksti, pirmąją savaitės dieną” (Mk 16, 2) atėjusios prie kapo, rado jį tuščią. Tai kvietimas kokiu nors būdu vėl išgyventi tai, ką patyrė du mokiniai iš Emauso, pajutę savo širdžių užsidegimą, kai Prisikėlusysis ėjo kartu su jais, aiškindamas jiems Raštus ir leisdamas save atpažinti, kai „laužė duoną” (plg. Lk 24, 32. 35). Tai aidas iš pradžių nedrąsaus ir vėliau nenugalimo džiaugsmo, kurį apaštalai patyrė tos pačios dienos vakarą, kai prisikėlęs Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems buvo dovanota jo ramybė ir Dvasia (plg. Jn 20, 19–23).