71. Apaštalų nurodymai jau pirmaisiais šimtmečiais susilaukė plataus atsako ir tapo galingais Bažnyčios tėvų skelbimo akcentais. Šv. Ambraziejus ugningais žodžiais kreipiasi į turtinguosius, kurie tarėsi atlieką savo religines pareigas lankydami bažnyčią, bet nesidalydami savo gėrybėmis su vargšais, kuriuos dargi engdavo: „Ar negirdi, turtuoli, ką sako Viešpats? Tačiau tu ateini į bažnyčią ne tam, kad duotum vargšui, bet kad paimtum” (¹¹⁵). Šv. Jonas Krizostomas yra ne mažiau reiklus: „Ar nori pagerbti Kristaus kūną? Nepraeik pro šalį, kai jis yra nuogas. Negarbink jo čia, šventykloje, apsirėdęs šilko drabužiais, kad praeitum pro jį lauke, kur jis kenčia dėl šalčio ir nuogumo. Jis, kuris pasakė: ‘Tai mano kūnas’, yra tasai pats, kuris pasakė: ‘Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote’ ir ‘Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’ <…>. Kokia nauda, kad eucharistinis stalas nukrautas aukso taurėmis, jei Jis miršta iš bado? Pirma duok pavalgyti alkstančiam, tada tuo, kas liko, gali papuošti ir altorių” (¹¹⁶).

Šiais žodžiais krikščionių bendruomenei veiksmingai primenama jos pareiga padaryti Eucharistiją vieta, kur broliškumas virsta konkrečiu solidarumu, kur paskutinieji virsta pirmaisiais brolių protuose bei širdyse, kur pats Kristus – turtingiems dosniai aukojant vargšams – tam tikra prasme gali laike pratęsti duonos padauginimo stebuklą (¹¹⁷).