72. Eucharistija yra broliškumo įvykis bei
kvietimas broliškai gyventi. Iš sekmadienio Mišių sklinda
meilės banga, turinti išplisti visame tikinčiųjų
gyvenime, pirmiausia įkvėpdama būdą, kaip praleisti
likusį sekmadienio laiką. Juk jei sekmadienis yra džiaugsmo
diena, tai krikščionis privalo savo konkrečiu elgesiu parodyti,
jog „vienam” neįmanoma būti laimingam. Jis dairosi aplinkui
ieškodamas žmonių, kuriems būtų reikalingas jo
konkretus solidarumas. Gali pasitaikyti, kad jo kaimynystėje arba tarp
pažįstamų yra ligonių, senelių, vaikų,
imigrantų, kurie kaip tik sekmadienį dar skausmingiau jaučia
savo vienatvę, vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo
jų labui nevalia apriboti atsitiktinėmis iniciatyvomis sekmadieniais.
Tačiau kodėl gi net ir labiau įsipareigojant nesuteikus
Viešpaties dienai ryškesnio dalijimosi atspalvio, sutelkiant
visą išradingumą, kuriam pajėgi
krikščioniškoji meilė? Pasikviesti prie stalo vienišus
bei vargstančius žmones, aplankyti ligonius, aprūpinti maistu
neturtingas šeimas, skirti keletą valandų savanoriškai
tarnybai bei solidarumo iniciatyvoms – visa tai tikrai padėtų
paskleisti gyvenime Kristaus meilę, kurios buvo pasisemta prie
Eucharistijos stalo.
|