73. Taip gyvenant, ne tik sekmadieninė Eucharistija, bet ir visas sekmadienis taps didinga artimo meilės, teisingumo ir taikos mokykla. Prisikėlusiojo buvimas tarp savųjų virsta kvietimu solidarumo veiksmams, karštu troškimu vidujai atsinaujinti, paskata keisti nuodėmės struktūras, į kurias įvelti individai, bendruomenės ir kartais ištisos tautos. Taigi sekmadienis tikrai nėra pramogavimas; priešingai, tai į laiką įspausta „pranašystė”, įpareigojanti tikinčiuosius sekti pėdomis to, kuris atėjo nešti „gerąją naujieną vargdieniams”, „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo”, „vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (plg. Lk 4, 18–19). Sekmadienį atmindami Velykų slėpinį, tikintieji leidžiasi mokyklon to, kuris pažadėjo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę” (Jn 14, 27). Prisimindami šiuos žodžius, jie savo ruožtu tampa „ramybės statytojais”.