PENKTASIS SKYRIUS

DIES DIERUM
Sekmadienis – pirmapradė šventė, atskleidžianti laiko prasmę
 

Kristus – laiko alfa ir omega

74. „Krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus. Laike sukuriamas pasaulis, jame vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo „laiko pilnatvė” ir kurios horizontas yra garbingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino Dievo matu” (¹¹⁸).

Naujajame Testamente Kristaus žemiškosios egzistencijos metai tikrai yra laiko vidurys, kurio viršūnė – Prisikėlimas. Juk jei jis nuo pradėjimo pirmojo momento švenčiausiosios Mergelės įsčiose yra žmogumi tapęs Dievas, tai tiktai Prisikėlimu visiškai permainomas bei išaukštinamas jo žmogiškumas, kuriuo per tai iki galo apreiškiama jo dieviškoji tapatybė bei šlovė. Kalbėdamas Antiochijos Pisidijoje sinagogoje, Paulius labai taikliai pritaiko 2-osios psalmės ištarmę Kristaus prisikėlimui: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau” (plg. Apd 13, 33). Kaip tiktai dėl šios priežasties Bažnyčia Velyknaktį pristato mums Kristų kaip „Pradžią ir Pabaigą, Alfą ir Omegą”. Žodžiais, kuriuos kunigas taria įbrėždamas į Velykų žvakę einamųjų metų skaitmenis, parodoma, kad „Kristus yra laiko Viešpats, jo pradžia ir pabaiga; Kristaus įsikūnijimas ir prisikėlimas apima kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jiems suteikdamas ‘laiko pilnatvę’” (¹¹⁹).