75. Kadangi sekmadienis yra savaitinės Velykos, kai primenama bei sudabartinama diena, kurią Kristus prisikėlė iš numirusių, ši diena taip pat atskleidžia ir laiko prasmę. Jinai neturi nieko bendra su kosminiais ciklais, prie kurių gamtos religija bei žmogaus kultūra nori priderinti laiko ritmą, kartais galbūt pasiduodamos amžinojo sugrįžimo mitui. Krikščioniškasis sekmadienis yra visiškai kas kita! Kildamas iš Prisikėlimo, jis skrodžia žmogaus laiką, mėnesius, metus, šimtmečius it rodyklės strėlė, nukreipta į Kristaus sugrįžimo tikslą. Sekmadieniu užbėgama už akių paskutiniajai dienai, paruzijos dienai, kuri tam tikra prasme jau išpranašaujama Kristaus šlove per Prisikėlimo įvykį.
Juk visa, kas atsitiks iki pasaulio pabaigos, tebus tiktai išplėtimas bei aiškesnis atskleidimas to, kas įvyko tą dieną, kai Dvasios galia prisikėlė iškankintas Nukryžiuotojo kūnas ir savo ruožtu tapo žmonijai Dvasios šaltiniu. Todėl tas, kuris tiki Kristumi, žino, kad nebereikia laukti dar vieno išganymo laiko, nes pasaulis jau gyvena paskutiniaisiais laikais, kad ir kaip ilgai jie truktų. Ne tik Bažnyčia, bet ir kosmosas bei istorija nepaliaujamai valdomi bei vadovaujami išaukštinto Kristaus. Būtent ši gyvybinė jėga galutinio išganymo linkme kryptingai stumia kūriniją, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22). Šį kelią žmogus gali tik miglotai nujausti, tačiau krikščionys turi raktą ir tikrumą, ir sekmadienio pašventinimas yra iškalbingas liudijimas, kurį jie pašaukti pateikti, idant žmogaus laikus visada remtų viltis.