Sekmadienis liturginiais metais

76. Pasikartojanti kas savaitę Viešpaties diena šaknimis siekia seniausiąją Bažnyčios tradiciją ir krikščionims yra gyvybiškai svarbi. Tačiau netruko nusistovėti ir kitas ritmas – liturginių metų ciklas. Žmogui psichologiškai būdinga švęsti metų dienas, su tam tikrų datų bei metų laikų pasikartojimu siejant praeities įvykių atminimą. Ir, kai kalbama apie lemtingus tautos gyvenimui įvykius, normalu, kad jų sukaktys kelia šventišką nuotaiką, pertraukiančią dienų monotoniją.

Pagrindiniai išganymo įvykiai, kuriais remiasi Bažnyčios gyvenimas, pagal Dievo planą buvo artimai susiję su Velykų ir Sekminių bei kasmetinėmis žydų šventėmis, ir buvo pranašingai jų numatyti. Nuo antrojo šimtmečio krikščioniškasis kasmetinės Velykų šventės šventimas, papildęs savaitines Velykas, suteikė galimybę labiau įsigilinti į numirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį. Velykų šventė, kuri po parengiamojo pasninkavimo kaip „švenčių šventė” buvo švenčiama ilgos vigilijos metu ir vėliau pailginta penkiasdešimčia dienų iki Sekminių, tapo tinkamiausia diena katechumenų iniciacijai. Jeigu jie tikrai krikštu miršta nuodėmei ir prisikelia naujam gyvenimui, tai tik dėl to, kad Jėzus buvo paaukotas „dėl mūsų nusikaltimų” ir prikeltas „mums nuteisinti” (plg. Rom 4, 25; 6, 3–11). Glaudžiai susieta su Velykų slėpiniu, ypatingą reikšmę įgyja Sekminių šventė, kurios metu švenčiamas Šventosios Dvasios nusileidimas ant drauge su Marija susirinkusių apaštalų bei jų misijos tarp visų tautų pradžia (¹²⁰).