78. Todėl „tame Kristaus slėpinių šventimo cikle Bažnyčia su ypatinga meile garbina Dievo Gimdytoją Mariją, neatskiriamai susijusią su savo Sūnaus išganymo darbais” (¹²²). Panašiai į liturginių metų ciklą įterpdama kankinių ir kitų šventųjų minėjimus jų metinių dienomis, Bažnyčia švenčia šventųjų, kentėjusių su Kristumi ir su juo išaukštintų, velykinį slėpinį (¹²³). Autentiška liturgijos dvasia švenčiamas šventųjų atminimas neaptemdo centrinės Kristaus vietos, bet, priešingai, parodydamas jo išganymo galią, ją pabrėžia. Kaip sakoma šv. Paulino Noliečio giesmėje, „viskas praeina, tačiau šventųjų šlovė tęsiasi Kristuje, kuris, likdamas toks pats, viską atnaujina” (¹²⁴). Tokį liturginių metų tvarka įtvirtintą šventųjų ir Kristaus išaukštinimo vidinį ryšį iškalbingiausiai rodo sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, pamatinis bei dominuojantis pobūdis. Švenčiant sekmadienį pagal liturginių metų laikus, kuriuos sekmadienis suskirsto, krikščionio bažnytinis bei dvasinis įsipareigojimas iš pagrindų sutelkiamas į Kristų, iš kurio jis semiasi maisto bei paskatų.