PABAIGA

81. Sekmadienio dvasiniai ir pastoraciniai turtai, tradicijos, patikėti Bažnyčiai, yra tikrai dideli. Sekmadienis – imant visą jo reikšmių bei sąsajų visumą – yra savotiška krikščioniškojo gyvenimo sintezė ir sąlyga, kad jis bus gyvenamas teisingai. Tad suprantama, kodėl Bažnyčiai taip rūpi, kad būtų laikomasi Viešpaties dienos, ir kodėl, kalbant apie Bažnyčios drausmę, tai lieka tikra pareiga. Tačiau sekmadienio laikymasis turėtų būti ne tik traktuojamas kaip įsakas, bet pirmiausia juntamas kaip poreikis, kuo giliausiai įspaustas į krikščioniškąją egzistenciją. Tikrai labai svarbu, kad kiekvienas tikintysis įsitikintų, jog jis negali nei gyventi tikėjimu, nei visapusiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime, reguliariai nesimaitindamas Dievo žodžiu bei eucharistine duona sekmadieniniame Eucharistijos susirinkime. Eucharistijoje tikrove tampa garbinimo, kurį žmogus skolingas Dievui ir kurio neįmanoma palyginti su jokia kita religine patirtimi, pilnatvė. Tai ypač iškalbingai išreiškia sekmadieninis susirinkimas, kai visa bendruomenė paklūsta Prisikėlusiajam, kuris ją sušaukia, kad jai kaip amžinąjį sakramentinį išganymo šaltinį dovanotų savo žodžio šviesą ir savo kūno maistą. Malonė, plūstanti iš šio šaltinio, atnaujina žmones, gyvenimą ir istoriją.