86. Švenčiausiosios Mergelės užtarimui patikiu, kad krikščionių bendruomenės veikliai priimtų šį apaštališkąjį laišką. Nė kiek neužtemdydama pagrindinės Kristaus ir jo Dvasios vietos, ji visada dalyvauja Bažnyčios sekmadieniuose. To reikalauja pats Kristaus slėpinys: juk kaip galėtų ji, Mater Domini ir Mater Ecclesiae, ypatingu būdu nedalyvauti dieną, kuri vienu metu yra dies Domini ir dies Ecclesiae, Viešpaties diena ir Bažnyčios diena?

Būtent į Švč. Mergelę Mariją žvelgia tikintieji, per sekmadienio Mišias klausydamiesi skelbiamo žodžio, mokydamiesi iš jos išsaugoti bei apsvarstyti jį savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Su Marija jie mokosi stovėti Kryžiaus papėdėje, atnašaudami Tėvui Kristaus auką ir su ja savo gyvenimą. Su Marija jie išgyvena prisikėlimo džiaugsmą, pasisavindami Magnificat žodžius, kuriais apdainuojama neišsemiama Dievo gailestingumo dovana nepermaldaujamoje laiko tėkmėje: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso” (Lk 1, 50). Sekmadienis po sekmadienio keliaujanti tauta leidžiasi Marijos pėdomis, ir jos motiniškas užtarimas suteikia maldai, kurią Bažnyčia kelia į Švenčiausiąją Trejybę, ypatingo intensyvumo bei veiksmingumo.