2. Kristaus prisikėlimas yra pamatinis įvykis, kuriuo remiasi krikščionių tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14) – nuostabą kelianti tikrovė, iki galo suvokiama tikėjimo šviesoje, tačiau istoriškai paliudyta tų, kuriems buvo leista matyti prisikėlusį Viešpatį. Tai nuostabus įvykis, ne tik absoliučiai nepakartojamas žmogaus istorijoje, bet ir sudarantis patį laiko slėpinio centrą. Juk, kaip mums primenama Velykų žvakės parengimo apeigomis įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, Kristus yra „laiko ir amžių” Viešpats. Tad minėdama Kristaus prisikėlimo dieną ne vieną kartą per metus, bet kiekvieną sekmadienį, Bažnyčia siekia parodyti kiekvienai kartai pagrindinę istorijos ašį, į kurią remiasi pasaulio pradžios bei jo galutinės paskirties slėpinys. Todėl pagrįstai galima sakyti, kad „Viešpaties diena”, kaip yra sakoma vieno IV amžiaus autoriaus homilijoje, yra „dienų Viešpats” (²). Gavusieji tikėjimo prisikėlusiu Viešpačiu malonę,  šios savaitės dienos reikšmę suvokia su dideliu jauduliu, paskatinusiu šv. Jeronimą ištarti: „Sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai krikščionių diena, mūsų diena” (³). Krikščionims sekmadienis iš tiesų yra „pirmapradė šventė” (⁴), skirta ne tik laiko sekai žymėti, bet ir laiko giliai prasmei atskleisti.