3. Pamatinę sekmadienio reikšmę, nuolatos pripažįstamą per dutūkstantmetę istoriją, dar kartą patvirtino Vatikano II Susirinkimas: „Remdamasi apaštališkąja tradicija, savo pradžia laikančia Kristaus prisikėlimo dieną, Bažnyčia švenčia velykinį slėpinį kas septintą dieną, kuri pagrįstai vadinama Viešpaties diena” (⁵). Paulius VI iš naujo pabrėžė tai, aprobuodamas Romos naująjį liturginį kalendorių bei bendrąsias liturginių metų taisykles (⁶). Trečiojo tūkstantmečio artuma, skatinanti tikinčiuosius Kristaus šviesoje apmąstyti istorijos raidą, sykiu kviečia juos su nauja jėga vėl atrasti sekmadienio prasmę: jo „slėpinį”, jo šventimo vertę, jo reikšmę krikščioniškajai bei žmogiškajai egzistencijai.

Džiaugiuosi magisterinėmis intervencijomis bei pastoracinėmis iniciatyvomis, kurias Jūs, gerbiami broliai Vyskupai, individualiai ir bendrai – padedami savo dvasininkų – plėtojote šia tema posusirinkiminiu laikotarpiu. Artinantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui, norėčiau pasiūlyti Jums šį apaštališkąjį laišką, vildamasis per tai paremti jūsų pastangas šioje taip gyvybiškai svarbioje srityje. Tačiau sykiu norėčiau kreiptis ir į Jus, mieli tikintieji, tarsi dvasiškai pasirodydamas įvairiose bendruomenėse, ten, kur Jūs su savo ganytojais renkatės švęsti Eucharistiją ir „Viešpaties dieną”. Daugelis įžvalgų bei jausmų, įkvėpusių šį laišką, subrendo per mano vyskupiškąją tarnybą Krokuvoje ir per mano vizitus į Romos parapijas, kurias, pradėjęs Romos vyskupo ir Petro įpėdinio tarnybą, reguliariai lankydavau liturginių metų įvairių laikų sekmadieniais. Apmąstydamas su Jumis sekmadienio prasmę ir pabrėždamas, kodėl jį kaip tikrąją „Viešpaties dieną” privalu švęsti ir naujomis mūsų laikų aplinkybėmis, jaučiuosi, tartum šiuo laišku tęsčiau gyvą dialogą, kurį mielai palaikau su tikinčiaisiais.