4. Akivaizdu, jog dar visai neseniai krikščioniškosios tradicijos šalyse „pašventinti” sekmadienį būdavo lengviau dėl šioje praktikoje dalyvaujančių gyventojų gausos bei pačios pilietinės visuomenės organizacijos, kur sekmadieninis poilsis buvo laikomas pastovia įstatymų nuostatų, susijusių su įvairia profesine veikla, dalimi. Tačiau šiandien net šalyse, kur šventiškas šios dienos pobūdis nustatomas įstatymais, visuomeninių bei ekonominių santykių raida sąlygojo radikalius kolektyvinio elgesio ir dėl šios priežasties sekmadienio raiškos pokyčius. Plačiai įsitvirtino „savaitgalio” kaip savaitinio atokvėpio praktika, šį laiką, kiek įmanoma, praleidžiant toli nuo namų ir neretai dalyvaujant politiniuose, kultūriniuose bei sportiniuose renginiuose, kurie paprastai sutampa su švenčių dienomis. Tai visuomeninis ir politinis reiškinys, kuriam, kiek jis pagarba autentiškoms vertybėms gali prisidėti prie žmogiškosios sklaidos bei visuomeninio gyvenimo pažangos, tikrai būdingi ne vien neigiami aspektai. Jis atitinka ne tik poilsio būtinybę, bet ir žmogui įgimtą poreikį „švęsti”. Tačiau jei sekmadienis praranda savo pirmapradę prasmę ir redukuojamas vien į „savaitgalį”, gali atsitikti, kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti „dangaus” (⁷), taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius.

Bet kuriuo atveju Kristaus mokiniams pavesta nepainioti sekmadienio šventimo, kuris turėtų būti autentiškas Viešpaties dienos pašventinimas, su „savaitgaliu”, kuris iš esmės laikomas poilsio bei pramogų laiku. Šiuo atveju itin reikia autentiškos dvasinės brandos, padedančios krikščionims „būti patiems savimi” visiškoje dermėje su tikėjimo dovana, būti visiškai pasirengusiems įtikinamai paliudyti juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Taip jie būtų skatinami išsiugdyti gilesnę sekmadienio sampratą, idant net ir sunkiomis sąlygomis galėtų jį išgyventi visiškai paklusdami Šventajai Dvasiai.