7. Iš tiesų pareiga pašventinti sekmadienį pirmiausia dalyvaujant Eucharistijoje ir su krikščionišku džiaugsmu bei broliškumu ilsintis, teisingai suprantama tik tada, kai atsižvelgiama į įvairialypius šios dienos matmenis, į kuriuos atkreipti dėmesį norėtume šiame laiške.

Sekmadienis yra diena, sudaranti krikščioniškojo gyvenimo centrą. Kaip nuo savo pontifikato pradžios nenuilsdamas kartojau: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui!” (⁹), taip šiandien visus norėčiau primygtinai pakviesti iš naujo atrasti sekmadienį: Nebijokite dovanoti savo laiko Kristui! Taip, atverkime visą savo laiką Kristui, kad jis galėtų jį apšviesti bei duoti jam kryptį. Jis yra tas, kuris pažįsta ir laiko, ir amžinybės paslaptį, ir patiki mums „savo dieną” kaip vis naują savo meilės dovaną. Šios dienos atradimas iš naujo yra malonė, kurios turėtume maldauti ne tik norėdami pilnatviškai išgyventi tikėjimo reikalavimus, bet ir dėl to, kad galėtume konkrečiai atsakyti į kiekvieno žmogaus giliausius bei autentiškiausius troškimus. Laikas, dovanotas Kristui, niekada nėra prarastas laikas; priešingai, tai laikas, laimėtas mūsų santykių bei gyvenimo sužmoginimo labui.