„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir
žemę” (Pr 1, 1)
9. Pradžios knygos pasakojimo apie Kūrimą poetinis stilius
puikiai atspindi žmogaus nuostabą kūrinijos neaprėpiamumo
akivaizdoje ir garbinimo jausmus tam, kuris viską sukūrė iš
nieko. Tai pasakojimas, kuriam būdinga intensyvi religinė
reikšmė, himnas visatos Kūrėjui, kuris, priešingai vis
pasikartojančioms pagundoms dievinti pasaulį, nurodomas kaip vienintelis
Viešpats. Sykiu tai himnas kūrinijos, kuri visa suformuota galingos
bei gailestingos Dievo rankos, gerumui.
„Dievas matė, kad tai gera” (Pr 1, 10. 12 ir t.t.). Šis per
visą pasakojimą aidintis atliepas pateikia kaip teigiamą
kiekvieną visatos elementą, sykiu leisdamas nuspėti jos
deramą sampratą bei galimą atnaujinimą: pasaulis yra geras
tiek, kiek išlaiko ryšį su savo šaltiniu, ir,
iškreiptas nuodėmės, vėl tampa geras tada, kai padedamas
malonės grįžta pas tą, kuris jį sukūrė.
Ši dialektika, akivaizdu, tiesiogiai siejasi ne su negyvais daiktais ir
gyvūnais, bet su žmonėmis, kuriems buvo suteikta neprilygstama,
bet sykiu rizikinga laisvės dovana. Išsyk po pasakojimo apie
Kūrimą Biblija pabrėžia šį dramatišką
pagal Dievo paveikslą bei panašumą sukurto žmogaus
didybės ir jo nuopolio, pradedančio pasaulyje niūrią
nuodėmės bei mirties istoriją, kontrastą (plg. Pr 3).
|