10. Kosmose, kadangi jis kilęs iš Dievo rankų, įspaustas jo gerumo ženklas. Tai gražus pasaulis, vertas žavėjimosi bei mėgavimosi, tačiau drauge skirtas kultivuoti bei plėtoti. Dievo darbų užbaigimas atveria pasaulį žmogaus veiklai. „Kadangi septintą dieną Dievas užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs” (Pr 2, 2). Šiuo antropomorfiniu Dievo „darbo” įvaizdžiu Biblija ne tik leidžia mums išvysti Kūrėjo ir sukurtojo pasaulio blankius slėpiningo ryšio atšvaitus, bet ir atskleidžia žmogaus užduotį pasaulio atžvilgiu. Dievo „darbas” tam tikra prasme yra pavyzdys žmogui. Juk jis pašauktas ne tik apgyvendinti, bet ir „statyti” pasaulį, per tai tapdamas Dievo „bendradarbiu”. Jau enciklikoje Laborem exercens rašiau, kad pirmieji Pradžios knygos skyriai tam tikra prasme sudaro pirmąją „darbo evangeliją” (¹⁰). Šią tiesą pabrėžia ir Vatikano II Susirinkimas: „Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus gavo užduotį užvaldyti žemę su visais dalykais, kurie jai priklauso, valdyti pasaulį teisingai ir šventai ir, pripažįstant Dievą visų daiktų Kūrėju, save ir tikrovės visumą susieti su juo taip, kad, viską pajungus žmogui, Dievo vardas būtų šlovinamas visoje žemėje” (¹¹).

Iškilni mokslo, technikos ir kultūros plėtros įvairiomis jų raiškos formomis istorija – kaskart vis spartesnė ir šiandien tiesiog svaiginanti plėtra – pasaulio istorijoje yra vaisius misijos, kuria Dievas vyrui ir moteriai patikėjo užduotį ir atsakomybę pripildyti žemę ir užvaldyti ją laikantis jo įstatymo.