Šabas: džiugus Kūrėjo poilsis
11. Jei pirmajame Pradžios knygos puslapyje Dievo „darbas” yra
pavyzdys žmonėms, tai tas pat pasakytina ir apie jo „poilsį”:
„Jis ilsėjosi septintą dieną” (Pr 2, 2). Ir čia susiduriame
su daugiareikšmiu antropomorfizmu.
Būtų banalu ir netinkama Dievo „poilsį” aiškinti kaip
savotišką Dievo „neveikimą”. Iš tiesų davęs
pradžią pasauliui kūrimo aktas savo prigimtimi yra nuolatinis;
Dievas nesiliauja veikęs, kaip primena pats Jėzus kalbėdamas
apie šabo priesaką: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei,
todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 17). Dieviškuoju poilsiu septintą
dieną nedaroma užuominos apie neveikiantį Dievą, bet
pabrėžiama to, kas atlikta, pilnatvė ir tartum
išreiškiamas Dievo stabtelėjimas priešais visą „labai
gerą” (plg. Pr 1, 31) jo rankų darbą, kad tai būtų
galima apžvelgti džiaugsmingo pasitenkinimo kupinu žvilgsniu,
„kontempliatyvios” prigimties žvilgsniu, kuris krypsta ne į naujus
laimėjimus, bet, priešingai, džiaugiasi to, kas atlikta,
grožiu, žvilgsnį, aprėpiantį visus daiktus, ir
ypač žmogų kaip kūrinijos viršūnę. Tai
žvilgsnis, kuriame iš dalies jau galima nujausti „sutuoktuvinę”
dinamiką, būdingą santykiui, kurį Dievas nori nustatyti su
pagal jo paveikslą sukurtu kūriniu, kviesdamas jį
įsitraukti į meilės sutartį. Siekdamas pasiūlyti
išgelbėjimą visai žmonijai, jis tai pamažu
įgyvendins per su Izraeliu sudarytą išganingąją
sandorą, kurios viršūnė bus Kristus: būtent kūnu
tapęs Žodis per eschatologinę Šventosios Dvasios
dovaną ir Bažnyčios, kaip savo Kūno bei Sužadėtinės,
įsteigimą Tėvo siūlomą gailestingumą bei
meilę padarys prieinamus visai žmonijai.
|