12. Kūrėjo plane tarp kūrinijos ir išganymo tvarkos egzistuoja ir skirtumas, ir artimas ryšys. Tai pabrėžiama jau Senajame Testamente, kur „šabo” priesakas siejamas ne tik su slėpiningu „Dievo” poilsiu po kuriamojo darbo dienų (plg. Iš 20, 8 – 11), bet ir su išgelbėjimu, kurį Dievas suteikia Izraeliui išlaisvindamas jį iš Egipto vergovės (plg. Pak 5, 12 – 15). Tas pats Dievas, kuris ilsisi septintą dieną ir džiaugiasi savo kūrinija, parodo savo šlovę išlaisvindamas savo sūnus ir dukteris iš faraono priespaudos. Naudojantis pranašų pamėgtu įvaizdžiu, būtų galima pasakyti, jog Dievas ir vienu, ir kitu atveju apsireiškia kaip sužadėtinis priešais sužadėtinę (plg. Oz 2, 16 – 24; Jer 2, 2; Iz 54, 4 – 8).

Norint prisiartinti iki „šabo”, Dievo „poilsio”, branduolio, būtina, kaip duoda suprasti tam tikri tiktai žydų tradicijos elementai (¹²), suvokti sutuoktuvinį intensyvumą, ženklinantį Dievo santykį su savo tauta Senajame ir Naujajame Testamente. Štai kaip tai nusakoma vienoje nuostabioje Ozėjo knygos vietoje: „Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų poilsį. Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats” (2, 20 – 22).