15. Iš tikrųjų visas žmogaus gyvenimas, taip pat visas jo laikas turėtų būti Kūrėjo šlovinimas bei dėkojimas jam. Tačiau žmogaus santykiui su Dievu reikalingi ir aiškios maldos laikotarpiai, kai tai virsta intensyviu dialogu, apimančiu visus asmens matmenis. „Viešpaties diena” kaip tik tokio santykio diena, kada žmogus kelia savo giesmę į Viešpatį, per tai tapdamas visos kūrinijos balsu.

Štai kodėl tai yra poilsio diena: neretai varginančio darbo ritmo nutraukimu, vaizdžiai dar vadinamu „atsinaujinimu” ir „atsipalaidavimu”, išreiškiamas asmens ir kosmoso priklausomybės nuo Dievo pripažinimas. Viskas yra iš Dievo! Viešpaties diena nepaliaujamai tvirtina šį principą. Todėl „šabas” buvo įspūdingai interpretuotas kaip tipiškas laiko „šventosios architektūros”, būdingos bibliniam Apreiškimui, elementas (¹³). Jis primena, kad kosmosas ir istorija yra Dievo rankose, ir kad žmogus, šios tiesos nuolatos neįsisąmonindamas, negali veikti pasaulyje kaip Dievo bendradarbis.