Pirmoji savaitės diena
21. Dėl šios priežasties
jau apaštalų laikais pirmoji diena po šabo, pirmoji savaitės
diena, ėmė lemti Kristaus mokinių gyvenimo ritmą (plg. 1
Kor 16, 2). „Pirmoji savaitės diena” buvo ta diena, kai Paulius
atsisveikindamas mokė Troados tikinčiuosius, susirinkusius „laužyti
duonos”, ir padarė stebuklą, grąžindamas į gyvenimą
ką tiktai mirusį jaunuolį Eutichą (plg. Apd 20, 7 – 12).
Apreiškimas Jonui liudija buvus paprotį vadinti šią pirmąją
savaitės dieną „Viešpaties diena” (1, 10). Nuo tada tai bus
vienas iš esminių požymių, skiriančių krikščionis
nuo jų aplinkos. Apie tai jau antrojo šimtmečio pabaigoje rašė
Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis, minėjęs krikščionių
paprotį „nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei
ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią Kristų kaip Dievą”
(19). Ir iš tiesų, kai krikščionys tardavo „Viešpaties
diena”, jie suteikdavo šiai sąvokai prasmės pilnatvę, kylančią
iš Velykų naujienos: „Jėzus Kristus yra Viešpats” (Fil 2,
11; plg. Apd 2, 36; 1 Kor 12, 3). Taigi Kristui buvo pripažintas tas pats
titulas, kuriuo Septuaginta Senojo Testamento apreiškime išvertė
Dievo vardą JHWH, kurį buvo uždrausta ištarti.
|