Kristaus, šviesos diena

27. Remiantis šia kristocentrine perspektyva, reikėtų suvokti ir dar vieną simbolinę reikšmę, kurią Viešpaties dienai priskiria pamaldus mąstymas bei pastoracinė praktika. Kaip tik pastoracinė intuicija pakišo Bažnyčiai mintį Viešpaties dienos labui sukrikščioninti pavadinimą „saulės diena”, posakį, kuriuo romėnai žymėjo šią dieną ir kuris dar pasitaiko kai kuriose šiuolaikinėse kalbose (²⁹). Tai turėjo tikinčiuosius atitraukti nuo kulto, kur saulė buvo garbinama kaip Dievas, ir šios dienos šventimą pakreipti į Kristų, tikrąją žmonijos „saulę”. Šv. Justinas, rašydamas pagonims, vartoja paplitusią terminologiją, norėdamas pažymėti, jog krikščionys susirenka „saulės dieną” (³⁰), tačiau šis posakis dabar turi tikintiesiems naują, visiškai evangelinę prasmę (³¹). Kristus išties yra pasaulio šviesa (plg. Jn 9, 5; plg. taip pat 1, 4 – 5. 9), ir diena jo prisikėlimui atminti laiko savaitiniame ritme yra amžinas šios jo šlovės epifanijos atspindys. Sekmadienio, kaip prisikėlusio Kristaus pergalės nušviestos dienos, tema randama taip pat Valandų liturgijoje (³²) ir pasižymi ypatingu įsakmumu naktinėse pamaldose, kurios Rytų liturgijose parengia sekmadieniui ir į jį įvesdina. Kai susirenkama šią dieną, Bažnyčia, nukreipdama savo žvilgsnį į Kristų bei skelbdama jį kaip šviesą „iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje” (Lk 1, 78 – 79), sulig kiekviena karta iš naujo išgyvena Zacharijo nuostabą ir virpa iš džiaugsmo kaip Simeonas, imantis į savo rankas dieviškąjį kūdikį, atėjusį kaip šviesa „pagonims apšviesti” (Lk 2, 32).