Dvasios dovanos diena

28. Sekmadienis, kaip šviesos diena, galėtų, gretinant jį su Šventąja Dvasia, vadintis ir „ugnies diena”. Juk Kristaus šviesa artimai susijusi su Dvasios „ugnimi”, ir abu įvaizdžiai žymi krikščionių sekmadienio prasmę (³³). Velykų dienos vakare apaštalams pasirodęs Jėzus kvėpė į juos ir kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos” (Jn 20, 22 – 23). Šventosios Dvasios išliejimas buvo didžiulė Prisikėlusiojo dovana savo mokiniams Velykų sekmadienį. Ir vėl sekmadienį, praėjus penkiasdešimčiai dienų nuo prisikėlimo, Dvasia it „smarkus vėjas” ir „ugnis” (plg. Apd 2, 2 – 3) visa jėga nusileido ant apaštalų, kurie drauge su Marija buvo susirinkę Vakarienės menėje. Sekminės yra ne tik pirmapradis Bažnyčios įvykis, bet ir slėpinys, nuolat gaivinantis Bažnyčią (³⁴). Nors šis įvykis kiekvienais metais liturgiškai ypač pabrėžiamas Sekminių švente užbaigiant „Didįjį sekmadienį”, jis – būtent todėl, kad artimai susijęs su Velykų slėpiniu, – priskirtinas ir gilesniems sekmadienio prasmės klodams. Taip „savaitinės Velykos”³⁵ tam tikra prasme virsta „savaitinėmis Sekminėmis”, per kurias krikščionys vėl išgyvena džiugią apaštalų susitikimo su Prisikėlusiuoju patirtį, leisdami save atgaivinti jo Dvasios dvelksmui.