Tikėjimo diena
29. Sekmadienis dėl visų šių jam būdingų
matmenų iškyla kaip tikėjimo diena iš pagrindų.
Būtent šią dieną Šventoji Dvasia, gyvoji
„Bažnyčios” atmintis (plg. Jn 14, 26), padarė pirmąjį
Prisikėlusiojo pasirodymą įvykiu, atsinaujinančiu kiekvieno
Kristaus mokinio „šiandien” patirtyje. Tikintieji, stovėdami
priešais jį sekmadienį, jaučiasi užkalbinami taip,
kaip buvo užkalbintas šv. Tomas: „Įleisk čia
pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir
paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis”
(Jn 20, 27). Sekmadienis tikrai yra tikėjimo diena. Tai pabrėžia
ir faktas, kad sekmadieninio Eucharistijos šventimo, kaip ir apskritai
liturginių švenčių, liturgija numato Tikėjimo
išpažinimą. Kalbamas ar giedamas Credo išryškina
sekmadieniui būdingus krikšto bei Velykų aspektus ir
paverčia jį diena, kurią pakrikštytasis, iš naujo
atgaivinęs krikšto pažadų suvokimą, ypatingu būdu
atnaujina savo priklausomybę Kristui ir Evangelijai. Klausydamasis
žodžio ir priimdamas Viešpaties Kūną, jis žvelgia
į prisikėlusį, „šventuosiuose ženkluose” esantį
Jėzų ir drauge su apaštalu Tomu išpažįsta: „Mano
Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28).
|