Diena, kurios nevalia atsisakyti!

30. Dabar suprantama, kodėl šią dieną reikia išsaugoti bei visų pirma intensyviai išgyventi ir mūsų laikams būdingų sunkumų sąlygomis. Trečiojo šimtmečio pradžios Rytų autorius praneša, kad jau tuomet tikintieji reguliariai pašventindavo sekmadienį visose vietovėse (³⁶). Savanoriška praktika vėliau tapo teisiškai įtvirtinta nuostata: Viešpaties diena teikė ritmą dutūkstantmetei Bažnyčios istorijai. Kaip galima manyti, kad ji toliau neženklins jos ateities? Problemos, mūsų laikais galinčios apsunkinti sekmadieninės pareigos praktikavimą, jaudina Bažnyčią ir verčia ją skirti motinišką dėmesį savo vaikų sąlygoms. Ji ypač jaučiasi pašaukta imtis naujų katechetinių bei pastoracinių įsipareigojimų, idant nė vienas iš jos tikinčiųjų normaliomis gyvenimo sąlygomis nebūtų atkirstas nuo gausaus malonės srauto, trykštančio iš Viešpaties dienos šventimo. Vadovaudamasis ta pačia dvasia, Vatikano II Susirinkimas dėl siūlymų reformuoti bažnytinį kalendorių atsižvelgiant į pasaulietiškų kalendorinių sistemų pokyčius pareiškė, jog Bažnyčia „nesipriešina tik tiems, kurie gerbia ir sergsti septynių dienų savaitę su sekmadieniu” (³⁷). Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, krikščioniškojo sekmadienio šventimas dėl patiems tikėjimo pagrindams svarbių reikšmių bei matmenų, kuriuos jis žadina bei apima, lieka reikšmingu krikščioniškosios tapatybės elementu.