TREČIASIS SKYRIUS

DIES ECCLESIAE
Eucharistinis susirinkimas – sekmadienio šerdis
 

Prisikėlusiojo buvimas tarp savųjų

31. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Šis Kristaus pažadas niekada nepaliovė skambėjęs Bažnyčioje, kuri jį priima kaip vaisingą savo gyvenimo slėpinį bei  vilties šaltinį. Jei sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai jis yra ne tik praeities įvykio atminimas: tai yra Prisikėlusiojo gyvo buvimo tarp savųjų šventimas.

Kristaus mokiniams, norintiems deramai skelbti bei išgyventi šį buvimą, neužtenka pavieniui melstis ir savo širdies slaptumoje, viduje minėti Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Juk visi, kurie yra gavę krikšto malonę, išgelbėti ne tik kaip individai, bet ir kaip mistinio Kūno nariai, tapę Dievo tautos dalimi (³⁸). Todėl svarbu, kad jie susirinktų ir per tai pilnatviškai išreikštų Bažnyčią kaip ecclesia, kaip prisikėlusiojo Viešpaties sušauktąjį susirinkimą: Viešpats atidavė savo gyvybę, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (Jn 11, 52). Per Dvasios dovaną jie yra tapę „viena” Kristuje (Gal 3, 28). Ši vienybė tampa regima tada, kai krikščionys susirenka; būtent tuomet jie suvokia save kaip išganytųjų tautą, susidedančią „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių” (Apr 5, 9), ir liudija tai pasauliui. Kristaus mokinių susirinkimu per amžius įkūnijamas įvaizdis pirmykštės krikščionių bendruomenės, kurią kaip pavyzdį pateikė šv. Lukas Apaštalų darbuose, kur apie pirmuosius pakrikštytuosius rašoma: „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (2, 42).