33. Per sekmadienio Mišias krikščionys
iš tiesų itin intensyviai vėl išgyvena tai, ką
patyrė apaštalai, susirinkę savaitės pirmosios dienos
vakare, kai jiems pasirodė Prisikėlusysis (plg. Jn 20, 19). Tame
nedideliame mokinių branduolyje, Bažnyčios pirmienose, tam tikra
prasme dalyvavo visų laikų Dievo tauta. Per jos liudijimą
kiekviena tikinčiųjų karta išgirsta Kristaus
sveikinimą, praturtintą mesijine ramybės dovana, kurią jis
įgijo savo krauju ir pasiūlė drauge su savo Dvasia: „Ramybė
jums!” Kristaus sugrįžimą „po aštuonių dienų” (Jn
20, 26) galima laikyti įvykiu, pirmapradiškai simbolizuojančiu
krikščionių bendruomenės praktiką kas
aštuntą dieną – „Viešpaties dieną”, arba
sekmadienį – išpažinti tikėjimą prisikėlimu bei
nuskinti jo pažadėtosios palaimos vaisius: „Palaiminti, kurie tiki
nematę!” (Jn 20, 29). Luko evangelijoje šį glaudų
ryšį tarp Prisikėlusiojo pasirodymo ir Eucharistijos galima
pajusti pasakojime apie keliaujančius iš Emauso du mokinius, prie
kurių kelyje prisiartino Jėzus, kad padėtų jiems suprasti
Raštus ir galiausiai pasiliktų su jais vakarieniauti prie stalo. Jie
pažino jį, kai jis „paėmė duoną, sukalbėjo
palaiminimą, laužė ir davė jiems” (24, 30). Jėzaus
gestai šiame pasakojime yra tokie patys kaip ir per
Paskutiniąją vakarienę, su aiškia užuomina į
„duonos laužymą”, taip pirmosiose krikščionių
bendruomenėse būdavo vadinama Eucharistija.
|