Sekmadieninis Eucharistijos šventimas

34. Sekmadienį švenčiama Eucharistija, savaime suprantama, kaip tokia nei skiriasi nuo tos, kuri švenčiama kurią nors kitą dieną, nei gali būti atskirta nuo liturginio bei sakramentinio gyvenimo visumos. Liturgija savo esme yra Bažnyčios epifanija (⁴²), labiausiai išryškėjanti tada, kai maldai susirenka vyskupijos bendruomenė su savo vyskupu: „Bažnyčia geriausiai regima tada, kai visa šventoji Dievo tauta pilnatviškai ir veikliai dalyvauja tose pačiose liturginėse apeigose, ypač toje pačioje Eucharistijoje, melsdamasi ta pačia malda prie to paties altoriaus vadovaujant vyskupui, supamam savo kunigų bei patarnautojų” (⁴³). Šis ryšys su vyskupu ir visa Bažnyčios bendruomene yra kiekvienakąrt švenčiant Eucharistiją, net kai ji švenčiama kurią nors kitą savaitės dieną ir vyskupui nevadovaujant. Tai išreiškiama jį paminint Eucharistijos maldoje.

Įpareigodama bendruomenę dalyvauti ir pasižymėdama ypatingu iškilmingumu, nes švenčiama „dieną, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių” (⁴⁴), sekmadienio Eucharistija dar kartą pabrėžtinai parodo jai būdingą bažnytinį matmenį: ji yra pavyzdys kitiems Eucharistijos šventimams. Kiekviena bendruomenė, suburdama visus savo narius „duonai laužyti”, tampa vieta, kur konkrečiai įgyvendinamas Bažnyčios slėpinys. Prašydama Tėvo, kad jis atmintų Bažnyčią pasaulyje ir ugdytų joje tobulą meilę bei visų tikinčiųjų vienybę su popiežiumi ir atskirų dalinių Bažnyčių vyskupais, bendruomenė Eucharistijos šventimu atsiveria bendrystei su visuotine Bažnyčia (⁴⁵).