Keliaujanti tauta

37. Bažnyčios kelionės per laiką perspektyvoje rėmimasis Kristaus prisikėlimu ir kassavaitinis šio įvykio iškilmingo atminimo pasikartojimas padeda neužmiršti šios piligrimystės bei Dievo tautos eschatologinio matmens. Juk sekmadienis po sekmadienio Bažnyčia artinasi prie galutinės „Viešpaties dienos”, sekmadienio, kuris neturi pabaigos. Kristaus sugrįžimo laukimas iš tiesų yra tikrojo Bažnyčios slėpinio dalis (⁵⁵) ir išryškėja per kiekvieną Eucharistijos šventimą. Tačiau Viešpaties diena, kuriai būdingas ypatingas prisikėlusiojo Kristaus šlovės atminimas, labiau pabrėžia būsimo jo „sugrįžimo” šlovę. Todėl sekmadienis – tai diena, kai Bažnyčia, aiškiau atskleisdama savo kaip „Sužadėtinės” pobūdį, tam tikra prasme užbėga už akių eschatologinei dangiškosios Jeruzalės tikrovei. Suburdama savo vaikus į eucharistinį susirinkimą ir mokydama juos laukti „dangiškojo sužadėtinio”, Bažnyčia tartum atlieka „troškimo pratybas” (⁵⁶) ir iš anksto džiaugiasi nauju dangumi ir nauja žeme, kai iš dangaus nužengs šventasis miestas, naujoji Jeruzalė, išsipuošusi „kaip nuotaka savo sužadėtiniui” (Apr 21, 2).