Vilties diena

38. Šiuo požiūriu sekmadienis yra ne tik tikėjimo, bet ir krikščioniškosios vilties diena. Juk dalyvavimu „Viešpaties vakarienėje” už akių užbėgama dangiškajam „Avinėlio vestuvių pokyliui” (Apr 19, 9). Krikščionių bendruomenė, švęsdama prisikėlusio ir į dangų įžengusio Kristaus atminimą, su viltimi laukia „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo” (⁵⁷). Šio intensyvaus savaitinio ritmo atnaujinama bei maitinama, krikščioniškoji viltis tampa žmogiškosios vilties raugu bei šviesa. Todėl į visuotinę maldą įtraukiami ne tik krikščionių bendruomenės, bet ir visos žmonijos poreikiai; Eucharistijos švęsti susirinkusi Bažnyčia per tai liudija pasauliui, kad „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė, kuriuos išgyvena šiandienos žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji”, yra ir jos pačios (⁵⁸). Sekmadieniniu Eucharistijos šventimu vainikuodama liudijimą, kurį jos vaikai stengiasi pateikti skelbdami Evangeliją ir praktikuodami meilę darbo pasaulyje ir visose gyvenimo užduočių srityse, Bažnyčia dar aiškiau parodo, kad ji yra „tam tikra prasme artimiausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas, tai yra ženklas bei įrankis” (⁵⁹).