Velykinis pokylis ir broliškas susitikimas

44. Tokį vieningumą ypač išreiškia velykinis pokylis, būdingas Eucharistijai, kur Kristus pats tampa maistu. Juk „Kristus patikėjo šią Auką Bažnyčiai tam, kad tikintieji joje dalyvautų tiek dvasiškai, tikėjimu bei meile, tiek sakramentiškai, per šventosios Komunijos pokylį. Dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje visada yra bendrystė su Kristumi, Aukoje atnašaujančiu save Tėvui” (⁷²). Todėl Bažnyčia siūlo dalyvaujantiems Mišiose tikintiesiems priimti ir Komuniją, su sąlyga, kad jie yra deramai tam nusiteikę ir, jei jaučiasi padarę sunkią nuodėmę, gavę Dievo atleidimą per Sutaikinimo sakramentą (⁷³), prisimindami šv. Paulius žodžius Korinto bendruomenei (plg. 1 Kor 11, 27–32).Ypač įsakmiai eucharistinė Komunija siūloma per Mišias sekmadieniais ir kitomis švenčių dienomis.

Taip pat svarbu labai aiškiai suvokti, kad bendrystė su Kristumi ir bendrystė su broliais yra kuo artimiausiai susietos. Eucharistinis susibūrimas – sekmadienis yra įvykis, kuriam būdingas broliškumas, kurį privalu išryškinti šventimu, atsižvelgiant, savaime suprantama, į liturginių veiksmų prigimtį. Tam padeda kvietimo maldai gestai ir pačios maldos tonas, leidžiantis pajusti dėmesingumą visų bendruomenės narių poreikiams. Pasikeitimas ramybės ženklu – Romos apeigose tai atliekama prieš Komunijos dalijimą – yra ypač išraiškus judesys, kurį tikintieji kviečiami daryti kaip ženklą, žymintį Dievo tautos pritarimą viskam, kas buvo atlikta per Mišias (⁷⁴), ir įsipareigojimą vienas kitą mylėti. Šis įsipareigojimas prisiimamas dalyvavimu vienoje Duonoje, atmenant reiklius Kristaus žodžius: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną” (Mt 5, 23 – 24).