Šabo įvykdymas

59. Šis krikščioniškojo sekmadienio aspektas ypatingu būdu išryškina jo matmenį, susijusį su Senojo Testamento šabo išpildymu. Viešpaties dieną, kuri Senajame Testamente siejama su Kūrimo darbais (plg. Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11) ir Išėjimu iš Egipto (plg. Įst 5, 12–15), krikščionis raginamas skelbti naująją kūriniją ir naująją Sandorą, įgyvendintą Kristaus Velykų slėpinyje. Kūrimo šventimas ne panaikinamas, bet, priešingai, praplečiamas kristocentriška perspektyva, tai yra tampa regimas Dievo plano „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje” (Ef 1, 10) šviesoje. Savo ruožtu visą savo prasmę įgyja ir per Išėjimą atlikto išlaisvinimo atminimas, virstantis visuotinio Išganymo, kurį atliko numiręs bei prisikėlęs Kristus, atminimu. Tad sekmadieniu šabas ne „pakeičiamas”, bet įgyvendinamas ir tam tikra prasme praplečiamas bei galutinai išreiškiamas kalbant apie išganymo istoriją, kurios viršūnė yra Kristus.