63. Kristus atėjo tam, kad įgyvendintų naują „išėjimą”, atneštų laisvę engiamiesiems. Daug žmonių jis išgydė šabo dieną (plg. Mt 12, 9–14 ir paralel. pasak.) tikrai ne dėl to, kad pažeistų Viešpaties dieną, bet turėdamas tikslą atskleisti visą jos reikšmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui” (Mk 2, 27). Prieštaraudamas kai kurių savo amžininkų perdėm legalistiniam aiškinimui ir išskleisdamas autentišką biblinio šabo prasmę, Jėzus, „šabo Viešpats” (Mk 2, 28), grąžina šios dienos – nustatytos, kad būtų gerbiamos ir Dievo, ir žmogaus teisės, – laikymosi išlaisvinamąjį pobūdį. Štai kodėl krikščionys, pašaukti skelbti Kristaus krauju gautą išlaisvinimą, pagrįstai jautėsi turį galią šabo prasmę perkelti į Prisikėlimo dieną. Kristaus Velykos iš tiesų išlaisvino žmogų iš daug radikalesnės vergovės negu ta, kuri slegia engiamą tautą, – iš vergavimo nuodėmei, kuri nutolina žmogų nuo Dievo, taip pat nuo savęs paties bei kitų ir sėja istorijoje vis naujas blogio bei prievartos sėklas.