67. Sekmadienio poilsis leidžia kasdienius rūpesčius bei užduotis vėl įskliausti į jiems būdingą matmenį: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasios vertybėms; susitikimų bei ramesnių pokalbių metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą. Net gamtos grožybes – dažnai sužalotas troškimo valdyti, galiausiai atsigręžiančio prieš patį žmogų, – galima iš naujo atrasti bei intensyviai jomis mėgautis. Kaip diena, kurią žmogus sudaro taiką su Dievu, savimi bei kitais, sekmadienis šitaip virsta kvietimu žmogui atnaujintu žvilgsniu aprėpti gamtos stebuklus bei leistis būti pagaunamam tos nepaprastos ir slėpiningos harmonijos, apie kurią šv. Ambraziejus sakė: ji „nepažeidžiamu sutarimo bei meilės dėsnu” į „vienybės ir taikos ryšį” vienija įvairius kosmoso elementus (¹¹¹). Tada žmogus, pasak apaštalo, ima geriau suvokti, kad „kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!” (1 Tim 4, 4–5) Taigi, jei žmogus po šešių darbo dienų – daugeliui, tiesą sakant, po penkių – nori laiko atsipalaiduoti bei skirti daugiau dėmesio kitiems savo gyvenimo aspektams, tai šitai atitinka jo autentišką poreikį, visiškai derantį su evangelinės naujienos perspektyva. Tačiau tikinčiajam privalu tenkinti šį poreikį nedarant žalos savo asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo, parodomo Viešpaties dienos šventimu bei pašventinimu, svarbioms raiškos formoms.
Todėl natūralu, jog krikščionys siekia, kad ir ypatingomis mūsų laikų aplinkybėmis civilinė įstatymų leidyba atsižvelgtų į jų pareigą pašventinti sekmadienį. Bet kuriuo atveju jų sąžinė įpareigoja taip organizuoti sekmadienio poilsį, kad būtų įmanoma dalyvauti Eucharistijoje, susilaikant nuo tokios veiklos bei darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio pašventinimu, jam būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu poilsiu (¹¹²).