72. Eucharistija yra broliškumo įvykis bei kvietimas broliškai gyventi. Iš sekmadienio Mišių sklinda meilės banga, turinti išplisti visame tikinčiųjų gyvenime, pirmiausia įkvėpdama būdą, kaip praleisti likusį sekmadienio laiką. Juk jei sekmadienis yra džiaugsmo diena, tai krikščionis privalo savo konkrečiu elgesiu parodyti, jog „vienam” neįmanoma būti laimingam. Jis dairosi aplinkui ieškodamas žmonių, kuriems būtų reikalingas jo konkretus solidarumas. Gali pasitaikyti, kad jo kaimynystėje arba tarp pažįstamų yra ligonių, senelių, vaikų, imigrantų, kurie kaip tik sekmadienį dar skausmingiau jaučia savo vienatvę, vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo jų labui nevalia apriboti atsitiktinėmis iniciatyvomis sekmadieniais. Tačiau kodėl gi net ir labiau įsipareigojant nesuteikus Viešpaties dienai ryškesnio dalijimosi atspalvio, sutelkiant visą išradingumą, kuriam pajėgi krikščioniškoji meilė? Pasikviesti prie stalo vienišus bei vargstančius žmones, aplankyti ligonius, aprūpinti maistu neturtingas šeimas, skirti keletą valandų savanoriškai tarnybai bei solidarumo iniciatyvoms – visa tai tikrai padėtų paskleisti gyvenime Kristaus meilę, kurios buvo pasisemta prie Eucharistijos stalo.