84. Sekmadienis, skirtas krikščioniškajam gyvenimui palaikyti, įgyja vertę ir kaip liudijimas bei skelbimas. Kaip maldos, bendrystės ir džiaugsmo diena, sekmadienis daro poveikį visuomenei skleisdamas gyvybines jėgas bei viltį. Jis skelbia, kad laikas, kuriame gyvena prisikėlęs istorijos Viešpats, yra ne mūsų iliuzijų karstas, bet vis naujos ateities lopšys, mums duota proga trumpas mūsų gyvenimo akimirkas paversti amžinybės sėklomis. Sekmadienis – tai kvietimas žvelgti į priekį, diena, kai krikščionių bendruomenė kreipiasi į Kristų šūkiu: „Maranata: ateik, mūsų Viešpatie!” (1 Kor 16, 22) Šiuo vilties bei laukimo šūkiu Bažnyčia lydi bei remia žmonių viltį. Ir, Kristaus apšviesta, sekmadienis po sekmadienio ji artinasi prie pabaigos neturinčio sekmadienio, prie dangiškosios Jeruzalės sekmadienio, kai bus užbaigtas mistinis Dievo miestas, kuriam „apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis” (Apr 21, 23).